Michėjo 7

₁Vargas man! Aš kaip žmogus po to,

kai vasaros derlius nuimtas,

kai vynuogės nurinktos,

neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės

nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.

₂Pradingo krašto ištikimieji,

nebeliko nė vieno doro žmogaus.

Visi tyko kraujo,

gaudo vienas kitą tinklu.

₃Jų rankos įgudusios daryti pikta:

didžiūnas kelia reikalavimus,

teisėjas prašo kyšio,

o turtuolis įsako pagal savo norą.

Taip jie iškraipo teisingumą!

₄Geriausias tarp jų – kaip erškėtis,

teisingiausias tarp jų – kaip erškėčių tvora.

Tavo sargybinių skelbtoji diena,

tavo bausmė atėjo,

ir jau čia pat jų sumišimo metas.

₅Netikėkite draugu,

nepasitikėkite bičiuliu!

Nuo miegančios tavo glėbyje

saugok savo lūpų duris!

₆Juk sūnus niekina tėvą,

duktė šiaušiasi prieš motiną,

marti prieš anytą.

Žmogaus priešai – jo namiškiai!

₇O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ,

dėsiu viltis į savo išganymo Dievą,

ir išklausys mane mano Dievas!

₈Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!

Nors ir parpuoliau,

vėl atsikelsiu,

nors sėdžiu tamsybėje,

VIEŠPATS – mano šviesa.

₉Kadangi jam nusidėjau,

turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį,

kol jis apgins mano bylą

ir grąžins man teisingumą.

Jis išves mane į šviesą,

ir aš regėsiu jo teisumą.

₁₀Tai regėdamas, mano priešas

paraus iš gėdos,

nes jis sakė man:

„Kur jis,

VIEŠPATS, tavo Dievas?“

Mano akys regės jo žlugimą;

jis bus sutryptas

kaip purvas gatvėse.

₁₁Tavo sienų atstatymo dieną,

būtent tą dieną

tavo ribos bus platesnės;

₁₂tą dieną kiti eis pas tave

net iš Asirijos ir Egipto miestų,

iš Egipto ir nuo Upės,

net nuo jūros iki jūros,

nuo kalno iki kalno.

₁₃Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais

jo gyventojams

dėl jų nedorų darbų.

₁₄Savo lazda ganyk savo tautą,

tavo paveldo kaimenę,

gyvenančią atskirai miške,

sodų krašto viduje.

Tesigano ji Bašane ir Gileade

kaip senovės dienomis.

₁₅Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis,

dabar parodyk jai nuostabius darbus.

₁₆Tautos regės ir gėdysis,

nepaisydamos visos savo galybės;

jos ranka užsidengs sau burnas,

ir apkurs jų ausys.

₁₇Jos laižys dulkes kaip žalčiai,

kaip žemės ropliai;

jos išeis baimingai iš savo tvirtovių,

siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,

ir patirs tavo baimę.

₁₈Kur yra toks Dievas, kaip tu,

kuris atleidžia kaltę

ir dovanoja nusižengimą

savo paveldo likučiui?

Jo pyktis netveria amžinai,

nes jam malonu būti gailestingam.

₁₉Jis vėl mūsų pasigailės,

kojomis sutryps mūsų kaltes.

Tu įmesi į gelmes

visas mūsų nuodėmes.

₂₀Tu parodysi ištikimybę Jokūbui,

ištikimą meilę Abraomui,

kaip esi prisiekęs

mūsų protėviams senovės dienomis.